Laiškų dekameronas

Laiškų dekameronas buvo toks projektas, kuriame dalyvavau šiais (2020) metais. Projekto esmė - su porininku keitiesi klausimais
ir atsakymais, o po to naudoji medžiagą iš savo susirašinėjimo draugo laiškų ir parašai trumpą istoriją (flash fiction). Aišku,
kitų žmonių intelektinės nuosavybės čia talpinti negaliu, bet savo rašliavas sudedu.

Pirmas laiškas

Klausimas: Kur dabar esi? Tavo kūnas, protas, širdis. Buitiškai, filosofiškai, dvasingai, banaliai, kvailai, rimtai. 500-1000 žodžių.

Geografiškai kalbant, esu neutralioje teritorijoje. Kažkada kažkoks turkų fotografas pasakė: „kai emigruoji, po kiek laiko normaliai nebegyveni niekur. Kad ir kurioje šalyje būtum, jautiesi ir namie, ir tuo pačiu ilgiesi namų”. Taip ir yra, normaliai negyvenu nei Didžiojoje (kol kas) Britanijoje, nei Lietuvoje. Didmiesčiai man patinka tuo, kad jie yra pilni tokių dvasinių benamių. Kai nebėra didelio skirtumo tarp jų bei senbuvių, galimas tikras anonimiškumas. Tavo identitetas nebepriklauso nei nuo to, iš kur tu atvykai, nei nuo tavo šiame mieste pragyventų metų ir užgyventų patirčių. Šaknys iš vis nebėra esmė. Tapatybių sriuboje jos tėra kultūrinis prieskonis.

Tiesa, didmiestyje nebegyvenu jau metus. Supratau, kad man esmė yra ne miesto dydis, o kad būtų nors vienas universitetas. Universitetas bet kokio dydžio mieste varinėja kraują, ir miestas lieka gyvas. Nuolat atvykstant studentams, populiacija nenusensta (visomis prasmėmis). Vyksta diskusijos, renginiai, prisikuria debatų klubų ir viduramžių teatro būrelių. Prie universitetų šliejasi literatūros festivaliai, nepriklausomo radijo stotys, politiniai aktyvistai. Karts nuo karto mūsų akademikai pasirodo per televizorių arba atranda, kad 38% žmonių loterijos bilietus laiko saugesne investicija už valstybines obligacijas. Be to: universitetas neišvengiamai yra sena institucija, egzistuojanti seno miesto fone. Architektūrinė estetika man reikalinga kasdien, kaip geriamas vanduo ir ortopedinės šlepetės. Todėl universitetas yra esmė, ir dabartiniame mano mieste – Jorke - jų yra du.

Mano mintys visur nori būti vienu metu. Aš esu čia, bet tuo pačiu ir keliauju po potencialiai gėdingų epizodų katalogą. Tuo metu, kai savęs klausiu, kur dabar esu (nes padailinta tiesa – visko pamatas), galvoje jau girdžiu: „esmė, kur tu buvai 2009 metų rudenį, kai prabudai pas draugę ir bandei pričiurkšti ant svetainės grindų”. Tuo pat metu vyksta buitinė apskaita: „nepamiršk nupirkt sviesto, nukirpt katės dredus, apmokėt kredito kortelę“. Ir, be abejo, rizikos monitoringas su argentiniečių telenovelės atspalviu: „o jeigu neapmokėsi kortelės, įklimpsi į skolas, tavęs išsižadės tėvai, ir katė kiemuose pasidurs ant narkomano adatos“. Mintys nori būti visur vienu metu, o aš noriu išsijungt kaip kompas ir būti tik čia ir dabar. Netgi sutikčiau gyventi šia diena. Tik mėgautis mažais gyvenimo džiaugsmais nenoriu, nes ne toks čia filmas. Kartą atradau, kaip būti vienu metu vienoje vietoje. Zenbudistų gyvenimo upėje atsiguli ant nugaros kaip Ofelija, ir tegu visi prioritetai liejasi per viršų. Jausmas neblogas, bet prigert irgi įmanoma.

Šiuo metu nepadoriai malonu yra tai, kad esu įdomiame istorijos taške. Karūnavirusas, gaisrai, liūtys ir potvyniai, populistiniai politikai, Brexshitas, klimato krizė. Iš malonumo net rausta žandai, bet kartu ir labai gėda, nes tik visiškas narcizas žydėtų žmonijos tragedijos pašvaistėje. Paauglystėje skaitydavau pirmo pasaulinio karo poeziją, ir taip norėjau būti ten, o ne troškioje 2000-ųjų idilėje. Tu tik pagalvok: jie kasdien gyvi iš naujo ir kiekviena jų aušra - paskutinė, o mes vietoj to einam į Vingį ir po to į Čili. Kažkoks absurdas. Mirtis ir chaosas labai patogiai sufasuoja gyvenimo prasmę, gali iš karto būti tikras žmogus ir nebereikia turkštis egzistenciniuose ieškojimuose. Dėl to paaugliams tai ypač aktualu – jiems tai iš vis shortcut’as. Bet aktualu ne tik jiems.

Grįžtant prie zenbudistų, aš dabar esu ten, kur noriu būti. Jeigu kartais būtų kitaip, dvasią išgydyti galima kaip epizode iš „Byvis ir Tešlagalvis Daro Ameriką“, kur Byvis sėdi bažnyčios klausykloje. „Kiek šventų Marijų?“, klausia netikėdamas vyras. „Tūkstantį! Ir noriu, kad trenktum sau į snukį!”. Tokia jau paprasta ta chaoso magija.

Take me home