Laiškų dekameronas buvo projektas, kuriame dalyvavau 2020 metais. Projekto esmė - su porininku keitiesi klausimais
ir atsakymais, o po to naudoji medžiagą iš savo susirašinėjimo draugo laiškų ir parašai trumpą istoriją (flash fiction). Aišku,
kitų žmonių intelektinės nuosavybės čia talpinti negaliu, bet savo rašliavas sudedu.
Klausimas: Kur dabar esi? Tavo kūnas, protas, širdis. Buitiškai, filosofiškai, dvasingai, banaliai, kvailai, rimtai. 500-1000 žodžių.
Geografiškai kalbant, esu neutralioje teritorijoje. Kažkada kažkoks turkų fotografas pasakė: „kai emigruoji, po kiek laiko normaliai nebegyveni niekur. Kad ir kurioje šalyje būtum, jautiesi ir namie, ir tuo pačiu ilgiesi namų”. Taip ir yra, normaliai negyvenu nei Didžiojoje (kol kas) Britanijoje, nei Lietuvoje. Didmiesčiai man patinka tuo, kad jie yra pilni tokių dvasinių benamių. Kai nebėra didelio skirtumo tarp jų bei senbuvių, galimas tikras anonimiškumas. Tavo identitetas nebepriklauso nei nuo to, iš kur tu atvykai, nei nuo tavo šiame mieste pragyventų metų ir užgyventų patirčių. Šaknys iš vis nebėra esmė. Tapatybių sriuboje jos tėra kultūrinis prieskonis.
Tiesa, didmiestyje nebegyvenu jau metus. Supratau, kad man esmė yra ne miesto dydis, o kad būtų nors vienas universitetas. Universitetas bet kokio dydžio mieste varinėja kraują, ir miestas lieka gyvas. Nuolat atvykstant studentams, populiacija nenusensta (visomis prasmėmis). Vyksta diskusijos, renginiai, prisikuria debatų klubų ir viduramžių teatro būrelių. Prie universitetų šliejasi literatūros festivaliai, nepriklausomo radijo stotys, politiniai aktyvistai. Karts nuo karto mūsų akademikai pasirodo per televizorių arba atranda, kad 38% žmonių loterijos bilietus laiko saugesne investicija už valstybines obligacijas. Be to: universitetas neišvengiamai yra sena institucija, egzistuojanti seno miesto fone. Architektūrinė estetika man reikalinga kasdien, kaip geriamas vanduo ir ortopedinės šlepetės. Todėl universitetas yra esmė, ir dabartiniame mano mieste – Jorke - jų yra du.
Mano mintys visur nori būti vienu metu. Aš esu čia, bet tuo pačiu ir keliauju po potencialiai gėdingų epizodų katalogą. Tuo metu, kai savęs klausiu, kur dabar esu (nes padailinta tiesa – visko pamatas), galvoje jau girdžiu: „esmė, kur tu buvai 2009 metų rudenį, kai prabudai pas draugę ir bandei pričiurkšti ant svetainės grindų”. Tuo pat metu vyksta buitinė apskaita: „nepamiršk nupirkt sviesto, nukirpt katės dredus, apmokėt kredito kortelę“. Ir, be abejo, rizikos monitoringas su argentiniečių telenovelės atspalviu: „o jeigu neapmokėsi kortelės, įklimpsi į skolas, tavęs išsižadės tėvai, ir katė kiemuose pasidurs ant narkomano adatos“. Mintys nori būti visur vienu metu, o aš noriu išsijungt kaip kompas ir būti tik čia ir dabar. Netgi sutikčiau gyventi šia diena. Tik mėgautis mažais gyvenimo džiaugsmais nenoriu, nes ne toks čia filmas. Kartą atradau, kaip būti vienu metu vienoje vietoje. Zenbudistų gyvenimo upėje atsiguli ant nugaros kaip Ofelija, ir tegu visi prioritetai liejasi per viršų. Jausmas neblogas, bet prigert irgi įmanoma.
Šiuo metu nepadoriai malonu yra tai, kad esu įdomiame istorijos taške. Karūnavirusas, gaisrai, liūtys ir potvyniai, populistiniai politikai, Brexshitas, klimato krizė. Iš malonumo net rausta žandai, bet kartu ir labai gėda, nes tik visiškas narcizas žydėtų žmonijos tragedijos pašvaistėje. Paauglystėje skaitydavau pirmo pasaulinio karo poeziją, ir taip norėjau būti ten, o ne troškioje 2000-ųjų idilėje. Tu tik pagalvok: jie kasdien gyvi iš naujo ir kiekviena jų aušra - paskutinė, o mes vietoj to einam į Vingį ir po to į Čili. Kažkoks absurdas. Mirtis ir chaosas labai patogiai sufasuoja gyvenimo prasmę, gali iš karto būti tikras žmogus ir nebereikia turkštis egzistenciniuose ieškojimuose. Dėl to paaugliams tai ypač aktualu – jiems tai iš vis shortcut’as. Bet aktualu ne tik jiems.
Grįžtant prie zenbudistų, aš dabar esu ten, kur noriu būti. Jeigu kartais būtų kitaip, dvasią išgydyti galima kaip epizode iš „Byvis ir Tešlagalvis Daro Ameriką“, kur Byvis sėdi bažnyčios klausykloje. „Kiek šventų Marijų?“, klausia netikėdamas vyras. „Tūkstantį! Ir noriu, kad trenktum sau į snukį!”. Tokia jau paprasta ta chaoso magija.
Kurioj tavo kūno daly yra nerimas? Jeigu jis būtų žmogus, koks jis/ji būtų? Kuo būtų apsirengęs? Ką mėgtų valgyti?
Apie nerimo fiziškumą (jei iš vis čia lietuviškas išsireiškimas, o ne mano išgalvotas marazmas) aš esu galvojusi, nes nerimas man yra ir daugiametė problema, ir diagnozė. Atsimenu straipsnį, kuriuo buvo reklamuojamas kažkoks intensyvaus masažo aparatas. Jis ištalžydavo žmogų, žmogus gal kiek paverkdavo, horizontai nušviesėdavo. Aparatą reklamavęs vyras straipsnyje sakė, kad stresas kaupiasi ne tik smegenyse, bet ir kūne. Man tai irgi buvo labai aišku. Raumenys susiraukia ir nebeatsitiesia, o aš po to ir vaikštau visą laiką karinėj parengty. Pilvas neprivirškina, nes karinėj parengty sūrelius paverst energija nėra prioritetas. Jei depresija yra juodas šuo, kuris sekioja iš paskos it šešėlis, nerimas yra juodas katinas, kuris sėdi ant krūtinės ir trukdo kvėpuoti. Katinas yra peršeriamas sunkiomis mintimis ir jo šikna kartais sveria gerą toną. Nerimas yra ir po oda, kas reiškia, kad jis yra visur. Kartais rankos dreba lyg nerimas būtų ne negalavimas, o kaime iš kiosko pardavinėjamas ir į stikliukus pilstomas odekolonas. Smegenyse šitas produktas yra gaminamas, o po to jau išvežiojamas po visą organizmą priklausomai nuo situacijos. Gal keista, bet karūnavirusas fabrikėlio darbo labai nepaspartina. Tačiau jei reikia pasižiūrėti į banko sąskaitą, kam nors paskambinti arba, neduok dieve, į duris kas nors pasibeldžia, į poodinį sluoksnį nerimo iš karto prišvirkščiama nedozuojant. Kad per mažai nepasirodytų.
Aš neįsivaizduoju, koks žmogus būtų nerimas, nes pamačius bare dūsaučiau, slėpčiau veidą ranka ir man staiga prisireiktų į tualetą. Sadistas! Psichopatas! Fiziškai turbūt neįsimenamas ir apsimestinai kuklus, tad kai aš pradėčiau skųstis, kiti žmonės nesuprastų: „ko tu čia dabar dėl nieko nerviniesi?“. Manau – bet tai tik spėjimas, nes jis toks nepastebimas, kad net aš nesugebu jo įsidėmėti – kad tai būtų nedidelis vidutinio amžiaus vyras pilku švarku. Švarkas su pečių implantais, lyg dabar nebūtų 2020-ieji. Aš bandyčiau kitiems žmonėms paaiškinti, kas vyksta, bet taip nerišliai, kad jie palinksėtų ir reikšmingai pasižiūrėtų į mano alų. Pati nesuprasčiau, kodėl taip nesiseka dėlioti minčių, bet tada pamatyčiau ant staliuko paliktą bufetinę stiklinę, ir viskas paaiškėtų. Nerimas čia buvo, nematomas kaip visad, ir užsiiminėjo savo šarlataniška magija. Iš esmės jį traukia vietos, kur vartojamas alkoholis. Nors jis geria tik kefyrą iš savo bufetinės stiklinės, bet atidžiai stebi, kas vyksta. Susirašo į užrašų knygutę, kurios viršelis odinis ir uždaromas prisiūta triusikų guma. Niekada nemačiau nerimo valgant, bet kartais ryte po išgertuvių žinau, kad lankėsi, nes ore tvyro lengvas pasenusių sausainių (o gal veido pudros?) kvapas. Tuo metu nerimaudama visai susisuku į ragą: per daug gėriau? Ne tą pasakiau? Per daug pasakiau? Net jei buvo puikus vakaras, nerimui tai visai nekliudo: „nutiko kažkas blogo, tu tik neprisimeni!!!!!“. Nerimas mėgsta šauktukus.
Iš tiesų alkoholio praktiškai nebevartoju. Nerimui šiom dienom aš kiek mažiau įdomi, o gal jis man mažiau įdomus. Bufetinės stiklinės paliktą ratilą nuo valgomojo stalo nutrinu jau beveik negalvodama. Juodas katinas savo storą užpakalį kartais vis dar padeda man ant krūtinės, bet nors kiek ir dūstu, nei panikuoju, nei puolu jo vaikyti. Tomis dienomis mes su katinu tiesiog palendam po anktlode ir žiūrim Netflixą.
Kokiais portalais tu keliauji? Kaip vyksta procesas? Kokios keliavimo portalais instrukcijos? Kur jie gali nukelti? Jeigu kas nors galėtų išrasti fizinį portalą, kokia jo atsiradimo istorija?
Prasinešti pro portalus atrodo būtina kiekvieną rytą. Dar gerdama arbatą įjungiu Guardian – kiek užsikrėtė per naktį? Kiek mirė? Ar bus pinigų iš vyriausybės? Jų niekada nėra. Yra ‘kartu mes stipresni’, ‘ypatinga situacija’ ir ‘pastangos išsaugoti darbo vietas nacionaliniu mąstu’. Ratatatata. O pinigų nėra. Tada LRT – Neprasidėjo riaušės? Kiek užsikrėtė per naktį? Kiek mirė? Nes žinios tai jėga, sakė tėtis. Ir aš kažką darau, nedarydama nieko. Kontroliuoju situaciją prie kompo, pas mane čia kaip skrydžių centras.
Portalas būtų slenkstis, ir nors velniai žino, kas jį išrado, atrado jį močiutė. Ji nujautė, kad giliai po juo, aštuoni metrai po žeme, pakastas šuo. O ant viršaus – slenkstis. Sakydavo: „per slenkstį negalima bučiuotis“. Aš norėjau, kad bučiuotis būtų negalima iš viso, bet portalas veikia ne taip. Žengiant per slenkstį, aiškiai kažkas įvyksta. Kadangi mes apie tai nekalbame, turbūt to nesuprantame. Galgi dėl to, kad situacija yra nekontroliuojama ir kiekvieną kartą įvyksta kažkas kito. Kartais tai yra laiko portalas, ir jį peržengus truputį pasensti. Jei pasiseka, gali pasenti tik kokiomis pora sekunčių, bet būna ir kitokių variantų. Jei buvo sunki, speiguota žiema, ir šuns kaulai traška po žeme, perėjus portalą pati galiu likti to amžiaus, kur pakasynos nebe už kalnų. Einant per slenkstį atbulomis, teoriškai būtų galima nusikelti laiku į praeitį, bet niekas to nebandė, kad ginkdie neatšauktų savo pirmojo gimtadienio. Kartais portalas su laiku neturi nieko bendro. Būna, kad jis išvalo atmintį. Tiek man, tiek kitiems taip nutinka, kad peržengus slenkstį, pamirštam tai, kas gyvenime iš tiesų yra svarbiausia – raktus, pirštines ir mobilųjį telefoną. Jei kas manęs paklaustų, šis namų portalas yra velniava, be instrukcijų ar garantijos, bet būna ir blogiau. Vaikystėje su seserimi ir broliu darydavome savo portalą. Tai buvo pigus falsifikatas. Guldavomės vienas kitam ant kelio, lyg slenkstis. O močiutė, portalų karalienė, pykdavo: „dabar tu per ją perlipai ir ji neaugs!“. Tada sesuo su ašaromis akyse mane sekiodavo ir prašydavo, kad perlipčiau atgal. Ji buvo mažiausia klasėje, augti buvo aktualu.
Aš moku ne tik kažką daryti, nedarydama nieko, bet ir keliauti, sėdėdama vienoj vietoj. Galiu medituoti dvidešimt minučių! Pasak mano draugo psichologo, medituojant reikia susikurti vaizdinį ir nusikelti į tą vietą. Mano vaizdinys yra suoliukas po klevu Vilniaus Universiteto kieme. Šiek tiek nusivyliau sužinojusi, kad medituojant ilgiau tu vis tik naudojiesi tuo pačiu vaizdiniu. Aš kažkodėl tikėjausi, kad su kiekviena ilgesne meditacija pereisiu į aukštesnį lygį ir galėsiu atidaryti naują portalą, vedantį į naują vietą. Sakykim, keturiasdešimt minučių – praeito amžiaus biblioteka, kur stovi sunkūs ąžuoliniai stalai ir dulkes renka tomai lentynose. Valanda – nesibaigiantis pušynas, kuriame stovi meška ir virš kurio kabo šiaurės pašvaistė. Bet ne. Pasirodo, tą patį Vilniaus Universiteto suoliuką teks zulinti visą laiką. Kartais dėl to medituoju, medituoju ir užsnūstu. Dar vienu portalu pereinu iš riboto meditacijos pasaulio į sapnus, kur galiu daryti, ką noriu.
Arba ne visai, su portalais galima ir prisidirbti. Sapnuoju daug košmarų, kuriuose kojos virsta želė, ir negaliu pabėgti nuo visokių problemų su tūkstančiu akių ir aštriais dantimis. Todėl prieš žengiant pro miego portalą, reikia atlikti visokius apvalomuosius ritualus. Išjungti kompą, į užrašų knygelę užfiksuoti dienos esmę, valandą paskaityti knygą, išgerti puodelį arbatos, nustatyti tinkamą kambario temperatūrą, nuo laiptų nuvyti katinus. Tinkamai pasiruošus, visi portalai veda į vienaragių pievelę su čiurkšlenančiu fontanėliu. Kitu atveju galima atsidurti pekloj, duobėj, gyvačių lizde, velnio irštvoj arba svečiuose pas Tanią iš praeito mano darbo. Nes jei portalas mano, taisyklės ir atsakomybė irgi yra mano. Kas netiki, gali pasiskaityti instrukciją.
Gyvūnai.Naminiai,laukiniai, sapnuoti, regėti, išmedituoti vaizdinyje.
Man patinka visi gyvūnai, nors esu turėjusi konfliktų su gulbėmis, kurios turi karališkų pretenzijų. Kažkada su draugu ketvirtą ryto tempėm pripučiamą valtį aukštyn upe, rėkdami ant gulbių, dėl kurių turėjome iš tos valties išlipti. Kitą kartą gulbė taranavo kitą pripučiamą valtį, ir su draugais rėkdami išsikeberiojome ant kranto. Vis tik gulbės snapas – ne juokai, gali pramušti skylę ir visus nuskandinti. Didžiojoje Britanijoje gulbės priklauso karalienei, ir jos tai žino. Oksfordo universiteto donai turi leidimą suvalgyti gulbę kartą per metus. Aš esu vegetarė, bet tai yra gundantis pasiūlymas. Kitu atveju nusukus gulbei kaklą, teoriškai galima sėsti ir į kalėjimą.
Kadais tris metus gyvenau laivelyje vidiniuose Londono vandenyse. Laivelių bendruomenė – kaip mažas kaimelis, su savo keistuoliais, paskalom ir dramomis. Ten sutikau vyrą, kuris užmušė ir suvalgė Kanadinę berniklę, ten vadinamą tiesiog Kanados žąsim. Aš piktinausi, kodėl ne gulbę? Kanadinė berniklė yra mano mėgstamiausias kanalų ir upių paukštis, ją pamačius man norisi ją apkabinti ir pakelti kaip kamuolį. Bet daug kas jos nemėgsta ir laiko kenkėja, nes jų prisidaugina labai daug ir jos nušika pakrantes. Na tai kas? Žmonės irgi nušika, tik Twixų popierėliais.
Namuose turiu du katinus. Jie – broliai, ir aš juos parsitempiau pagal skelbimą. Kažkokia moteris su tūkstančiu kačių juos priėmė, kai vietinė savivaldybė nebenorėjo jų prižiūrėti savo prieglaudoje ir ketino užmigdyti. Moteriai su tūkstančiu kačių gyventi buvo sunku, tad atidavė šituos du man. Jie yra labai švelnūs katinai, visomis prasmėmis. Vienas jų mane pavertė dievybe ir užsiima kasdieniniu garbinimu. Aš labai neprieštarauju, išmokau iš vieno buvusio draugo. Jo katytė, išgelbėta nuo narkomanų, irgi jį dievino. Jis jai sakydavo: „aš teisingas dievas, bet rūstus ir pavydus dievas“. Pagrūmodavo pirštu. Katytė su viskuo susitaikė ir naktimis sėdėdavo jam ant galvos, saugodama jo miegą. Jos broliui ne taip pasisekė. Narkomanai, kuriems jis priklausė, sufalsifikavo jo mirtį ir ėjo per daugiabučio butus, kaulydami pinigų katino „laidotuvėms“.
Vaikystėje turėjau žiurkių. Viena jų, vaikiškai idiotišku vardu Pilkutė, miegodavo mano marškinių kišenėje, ir aš ją nešiodavausi po pasaulį (tada dar gana mažą) ant peties. Gavau Pilkutę iš draugės. Draugė paveldėjo sesers žiurkiną, kai šis jai nusibodo, ir nuėjusios į Litexpo gyvūnų parodą, mes nupirkom jam draugę. Rezultatas – mano draugė tapo išdidžia 22 žiurkių savininke (po to 21, nes mama žiurkė suėdė vieną žiurkiuką), o aš gavau Pilkutę. Antra mano žiurkė buvo iš gyvūnų parduotuvės ir trenkta. Jei išleisdavau iš narvo, neatpažįstamai sukramtydavo net metalinius pinigus. Kartą įsikabino man iki akies voką, iki šiol turiu vos įžiūrimą randą.
Nors gyvūnus sapnuoju retai, turiu mėgstamus. Mėgstamiausias, turbūt, – juodoji pantera Bagyra iš Kiplingo „Mauglio“. Taip pat mylimas yra drakonas, kuris yra ir mano ženklas pagal kinų horoskopą. Bet patinka ne tik pavojingi plėšrūnai, kuriuos siūlo prasti tatuiruočių salonai („išsitairuok tigrrrrą ir pats būsi tikras tigras“). Aš myliu ožkas, už kuriuos juokingesnių gyvūnų turbūt nėra. Taip pat avis, nors joms nuo užpakalių karo kirmėlių gumulai. Gyvendama Londone, su lapėmis dalindavausi naktiniu grobiu, o jos man už tai po to išknisdavo kaimynų šiukšliadėžes (eikit velniop, kaimynai). Man visi gyvūnai yra mistiški, žmonės – irgi. Mintis, kad su jais galima sugyventi ir turėti kažkokius nerašytus susitarimus apie gyvenimo dėsnius, verčia mane pačią jaustis šios keistos grandinės dalimi. Norėčiau manyti, kad jei teks reinkarnuotis, sugrįšiu piktos kiaulės pavidalu, ir sulyginsiu su žeme visas pasaulio Biovelas.